Europa

Įsivaizduok, kad Europa yra milžiniškas „sumuštinis“ iš akmens sluoksnių, kurį kažkas vis dar spaudžia iš šonų – todėl čia atsirado Alpės. Kai Afrika stumiasi į Europą, žemė susiglamžo kaip kilimas, ir gimsta kalnai. O tada ateina ledynai – tarsi lėti buldozeriai – ir išskobia slėnius į U raidę, palikdami ežerus kaip stiklo šukes tarp uolų. Europoje gali stovėti ant ugnikalnio Tenerifėje ir po kelių skrydžio valandų vaikščioti granitinėmis Tatromis, kur uolos kietos kaip „akmens šokoladas“. Lofotenuose kalnai kyla tiesiai iš jūros, lyg kažkas būtų pamiršęs juos padėti į vietą – vienas žingsnis ir tu jau ant keteros, kitas – ir apačioje fiordas. Islandijoje žemė tiesiog plyšta per vidurį: ten gali pamatyti vietą, kur susitinka dvi plokštės, ir tai nėra metafora. Provanse kalnai ne tokie aukšti, bet jie kaip sluoksniuotas tortas iš kalkakmenio, kuriame vanduo išgraužia urvus ir kanjonus. O aplink Mont Blanc gali apeiti visą masyvą kaip aplink didžiulį baltą fortą – tik fortas pagamintas iš ledo, uolų ir vėjo. Europa yra žemynas, kur per vieną kelionę gali „perskaityti“ kelis milijonus metų: nuo jūros dugno nuogulų iki viršūnių, kuriose šiandien sninga. Ir geriausia dalis – viskas čia arti: geologija, istorija ir nuotykis telpa į vieną kuprinę.