Azija

Azija – tai Žemės „maksimalus režimas“: didžiausi atstumai, aukščiausi kalnai ir vietos, kur net oras turi savo taisykles. Himalajai atsirado, kai Indija tiesiog atsitrenkė į Aziją – lyg du automobiliai lėtai, bet nesustabdomai spaustųsi vienas į kitą milijonus metų. Dėl to čia stovi Everestą primenantys gigantai, o šalia – milžiniška Tibeto plynaukštė, kuri tokia aukšta, kad ją kartais vadina „Pasaulio stogu“. Bet mūsų Mongolija yra kitoks Azijos veidas: ne „aukščiausia“, o „plačiausia“. Įsivaizduok vietą, kur dangus atrodo per didelis, o horizontas – per tolimas, lyg žemė būtų ištempta. Vakaruose Mongolijos Altajuje kalnai susikaupia į tikrus bastionus – su ledynais ir aštriomis keteromis, kur net vasarą gali rasti žiemos. Ten aukščiausia viršūnė vadinasi „Šaltasis“ (Khüiten) – ir tai gana sąžiningas pavadinimas. Mongolijoje labai greitai supranti vieną dalyką: kalnas nebūtinai turi būti aukščiausias, kad atrodytų galingas – kartais jis tiesiog stovi vienas, ir aplink jį nėra nieko, kas „atitrauktų dėmesį“. O naktį, kai šviesos taršos beveik nėra, dangus tampa tokia pat svarbi kelionės dalimi kaip ir žemė. Azija čia ne šiaip žemynas – tai mastelio pamoka.