Afrika

Afrika dažnai piešiama kaip dykumos ir savanos, bet pabandyk į ją pažiūrėti kaip į milžinišką dirbtuvę, kur žemė dar gaminama. Kai kur žemynas net skyla – tai reiškia, kad ateityje ten gali atsirasti nauja jūra. O šiaurėje stovi Atlaso kalnai, tarsi akmeninė siena, kuri atskiria drėgnesnį pasaulį nuo Saharos sausumos. Mūsų kelionėje Maroke ta siena turi vardą: Toubkal. Toubkal yra aukščiausias Šiaurės Afrikos taškas, ir jis toks aukštas, kad kartais sniegą pamatai visai šalia vietų, kur dieną tvyro karštis. Įsivaizduok: ryte eini per akmenuotus šlaitus, o žemiau – kaimai, terasos ir takai, kuriais žmonės vaikšto jau šimtmečius. Atlasas nėra „blizgantis“ kaip Alpės – jis grubesnis, tylesnis, labiau primena tikrą uolą nei atviruką. Ten labai aiškiai jauti aukštį, nes kalnai kyla staigiai, be ilgų „įžangų“. Ir dar vienas dalykas: Afrikoje dažnai supranti, kad kalnai yra ne tik gamta – jie yra vandens, kelių ir gyvenimo kryptys. Viena viršūnė gali reikšti šaltinį, o šaltinis – visą slėnį, kuris išgyvena. Afrika čia pasirodo kaip žemynas, kuris turi savo ritmą: dulkes, akmenį, vėją ir didelę, rimtą erdvę.